Optimistiškai

Tagi, taigi.. leiskite man sau užduoti klausimą. Kodėl gi aš apsinorėjau susikurtį šį daiktą? Ogi atsakymo nežinau. Viskas per daug keblu. Kas mane pažįsta žino mano bėdą : norą, kuo greičiau užrašyti savo mintis. Matyt, dauguma draugų skype, susirašinėjant su manimi, šifruoja mano užrašytas mintis.. O štai dabar turėsiu atsakingai rašyti, be klaidų ir, matyt, privalėsiu atsikratyti savo pomėgio rašyti greitute. Liūdna, bet toks gyvenimas. Arba kitaip tariant "Šūdas, o ne gyvenimas". Ir visgi, grįžkime prie pagrindinės šio vakaro temos: kodėl gi aš sukūriau šį daiktą. Plėtojant pradėtą temą, norėčiau perspėti, kad nepasižymiu giliais rašymo vingiais bei didele filosofija, taip pat nesu poetė ar apsigimusi novelių rašytoja, bet, matyt, tai ne kliūtis mano Traumiškai prigimčiai.

O dabar pasakysiu, kad šį, savo pirmąjį įrašą, dedikuoju : kosejančiai Justutei ( kuri mane paskatino susikurti šį daikčiuką), Linutei ( su kuria visuomet malonu pasikalbėti apie paplūdimio berniukus), Mildutei ( kuri dabar sau laiminga slidinėja ir, matyt, nieko neįtaria apie bulvinius blynus), Rolandui ( kuris mane įkvėpė gerti arbatas ), kitai Justutei(mano rusiškajai meilei)(su kuria norėjau švęsti naujus, bet kažkokios mistinės, o gal ne mistinės, aplinkybės neleido to padaryti), Medutei(kuri greičiausiai miega, bet kažkodėl rašant prisiminiau, kaip ją myliu) na ir dar daug kam, ko nepaminėjau ir kas norėtų būti paminėtas...

O visiškai pabaigai, norėčiau parašyti, kad Juste(šiuo atveju kosejanti) man pažadėjo nuolat skaityti mano tipo dienoraštį. Na dar pažiūrėsim ar ji nepalūš.

Ir visgi, paskutinioji mintis šiandien gana optimistiška, nepaisant šalčių, nugriuvimo ( o tiksliau paslydimo) vedant šunį, nepaisant nuverstos gėlės, ryte rastos šuns balutės( nesusipratusiems aiškinu, kad tai buvo lauko reikalai atlikti namuose) , visiškai absurdiškos TV programos ir šiaip jau sekmadienio, galiu pasakyti, kad šiandien gyvenimas buvo gyvenimas, o ne koks tai šūdas.





AČIŪ UŽ DĖMESĮ. Nuolankiai jūsų, Gabė.